empo sukcesis mildigi sxian
ekscitigxon. Iom post iom sxi reaktivigis sian rakontadon:
"Do, ni komencis logxi cxi tie, en tiu bonega domo. Sed mi estis
malfelicxa. Jen estas la kialo. Mi naskigxis por ami. Mi opiniis ne
povi vere felicxigxi sen amo. Mi deziris esti amata por mi mem. Mi
deziris idolon kaj mi deziris esti la idolino de mia idolo. Nur
reciproka idoladorado kontentigus mian ardan naturon. Mi disponis
abunde pri amkandidatoj--tro abunde, efektive--sed cxiu el ili,
senescepte, havis fatalan difekton. Neniu el ili sukcesis gxin
kamufli. Ne estis mi kiun ili deziris sed mian ricxecon."
"Cxu vian ricxecon?"
"Jes, cxar mia patro estas la plej ricxa homo de nia tribo, ecx de iu
ajn tribo de cxi tiuj regionoj."
Mi scivolemis pri la konsistigo de la ricxeco de sxia patro. Ne povus
temi pri la domo. Iu ajn povus konstrui ties samajxon. Ne povus temi
pri la peltoj. La tribo taksis ilin senvaloraj. Ne povus temi pri
la sledo, la hundoj, la harpunoj, la boato, la ostaj fisxhokoj kaj
kudriloj, aux ceteraj tiajxoj. Ne, tiuj ne konsistigis ricxecon.
Tial, kio povus esti la fonto de la ricxeco de tiu viro? Kio povintus
alvenigi al lia domo tiun amason da ficelaj edzigxkandidatoj? Sxajnis
al mi, finanalize, ke pli bone estus pridemandi tion. Tial mi
pridemandis. Videble mia demando tiel kontentigis la knabinon ke mi
ekkonsciis ke sxi jam antauxe deziregis ke mi gxin starigu. Sxi
suferis tiom multe dezirante sciigi la aferon kiom mi dezirante gxin
ekscii. Sxi sin alpremis konfidence kontraux min kaj diris:
"Divenu kiom li valoras--vi neniam scipovos diveni."
Mi sxajnigis konsideri la aferon profunde dum sxi rigardis mian
anksian kaj laboreman mienon kun voranta kaj ravita interesigxo. Kaj
kiam finfine mi rezignis kaj petis sxin kontentigi mian deziron
dirante al mi sxi mem kiom valoras tiu polusa Vanderbilto, sxi metis
la busxon kontraux mian orelon kaj flustris, impone:
"_Dudek du fisxhokoj_--ne ostaj, sed fremdaj--_fabrikitaj el auxtenta
fero!_"
Tiam sxi retirigxis kun teatra salteto, por observi la efekton. Mi
faris mian nepran plejon por ne malkontentigi sxin.
Mi paligxis kaj murmuretis:
"Nome de la Granda Skoto!"
"Tio tiel veras kiel vi vivas, S-ro Tvajno!"
"Laskino, vi min trompas. Vi ne parolas sincere."
Sxi ektimigxis kaj maltrankviligxis. Sxi proklamis:
"S-ro Tvajno, cxiu vorto veras, cxiu vorto. Kredu min. Vi jes ja min
kredas, cxu ne? Diru ke vi min kredas. Bonvolu diri ke vi kredas
|